Italija. Saldžiai kartus kąsnis (I dalis)

1254427322italy_1489197i
Ah, Italija. Kokia nuostabi šalis, tūsktančių metų senumo civilizacijos lopšys. Senovinio meno, mokslo, religijos šedevrų šaltinis. Juk Italijos teritorijoje prasidėjo viena įtakingiausių imperijų Pasaulio istorijoje. Ir ši šalis žinomiausia dėl raudono ūsuoto santechniko, vardu Mario. Bet, gal taip ir geriau?

Savo kelionę po Italiją pradėjau susitikęs su, atrodo, patyrusiu gidu, kuris mums mielai paaiškino taisykles. Na, kad jei mes neatsirasim dešimt minučių po sutarto, laiko autobusas nuvažiuos be mūsų. Aišku, viena vertus dešimties dienų ekskursija prasitęstų daug ilgesniam laikų, tačiau lėšos Italijoje, o ypač jos sostinėje,  gali baigtis labai greitai ir tada lietuvių turistams tektų sėsti prie kitų nelegalių emigrantų ir pardavinėti pigius suvenyrus. Su šmaikštaujančiu gidu ilgą dieną važiavome autobusu, sustodami tai Lenkijoje, kur mus „litvinus“ piktai apžiūrinėjo, tai Austrijoje, kur teko sumokėti dešimtis eurų už žvilgų magnetėlį. Vos ne visą dieną pravažiavę, sustojome mažesniame Slovėnijos mieste, kuriame be prekybos centro su itin pigiu alkoholiu, beveik nieko nebuvo. Tai pat ir maisto. Vakarienei davė kepsnelio ir žirnių sriubytės. Na, tas pats, kaip ir pas bobutę Lietuvoj, jei bobutę pakeistum darbu nusivylusia virėja. Užkandus „ant vieno danties“ mes išpuolėme kas kur, vieni sėdėjo kambariuose ir bandė suprasti, kokia kalba šneka per televizorių, kiti bėgo link „supermarketo“ pirkti „lauktuvių“ draugams, giminėms ir sau patiems. Labiausiai sau patiems. Tiesa, bent pusryčiais nenusivylėme, buvo ir kavos, ir bandelių ir sumušinių.

Po dar poros valandėlių pagaliau atvažiavome į Italiją. Pirmoji stotelė – Piza. Nedidelis miestas, labiausiai žinomas dėl pakrypusio bokšto ir nesibaigiančio srauto bukapročių turistų, kurie pozuoja nuotraukoms. Vienu metu ant pievutės, į kurią įsmeigtas ženklas keliom kalbom rėkiantis „NEVAIKŠČIOTI“, dažniausiai stovi bent dešimt originalumo stokojančių svetimšalių, kurie bando atrodyti šauniai „paremdami“ bokštą savo rankomis. Gidas mus įspėjo saugotis klaidžiojančių prekeivių, nes jie moka įsiūlyti prastą prekę greičiau nei spėji susivokti, kad nupirkai neoriginalių puodų rinkinį už tris šimtus litų. Žinoma, nespėjus praeiti nei dešimčiai minučių,  prie manęs prišoko džiaugsmo perpildytas juodaodis prekeivis. Spėju prekiavo laikrodžiais, nes rankoje laikė metro dydžio lentą su krūva laikrodžių. Darkyta ir akcento pilna anglų kalba man išpyškino „Sveikas, draugas mano, iš kur esi?“. Kai paminėjau Lietuvos vardą, jis pradėjo lankstyti galvą, lyg daugelį metų būtų ten gyvenęs. Nieko nelaukdamas, jis įbruko man spindintį laikrodį sakydamas: „Draugas mano, ‚Rolex‘ laikrodis, tik keturiasdešimt eurų!“. Žinoma, nieko nelaukdamas bandau grąžinti laikrodį, sakydamas kad tikrai tiek neišleisiu laikrodžiui. „Draugas, žiūrėk, tau laikrodis dvidešimt eurų tekainuos!“ – pasakė prekeivis vis mandagiau neimdamas atgal laikrodžio. Išgirdęs, kad aš nemokėsiu dvidešimt eurų dėl pigaus kinietiško laikrodžio, „mano draugas“ susiraukė ir šovė: „Draugas mano, tu man labai patinki. Žiūrėk, tik DEŠIMT EURŲ!“. Visą tai jis atliko viena laisva ranka rodydamas didžiulius gestus. Tik susipratęs, kad lietuvis užsispyręs, žaibo mirksniu atsiėmė laikrodį ir šoko prie kito jauno turisto. Šūksnius „Draugas mano! Tau pasisekė! ‚Rolex‘ tik KETURIASDEŠIMT eurų!‘ palikau už savęs ir juokdamasis nuėjau toliau.

Po kelių valandų atvykome į Florenciją. Daugybė architektūros paminklų, statulų, žymių vietų, kurias reikia aplankyti. Pamatėme tokių vietinių įžymybių, kaip pavyzdžiui rašytojo Dantės namai ar sidabrinė šlavėjo statula. Pala, ar ta statula ką tik sujudėjo? A, pasirodo tai tik vietinis aktorius, aplipęs sidabriniais dažais. Kai tik kas į kepuraitę įdeda eurą, šlavėjas nusilenkia. Gražu. Staiga, atbėga konkurencija. Senstelėjusi čigonė, atkišusi kepuraitę, rėkia kažin ką itališkai ir purto kiekvieną iš mūsų. Dar gražiau. Šlavėjas susierzino, konkurencija, matyt, nepatiko. Vėliau, mūsų grupei atsiskyrus, pasivaikščiojau vienas. Pastebėjau gatvėje stovinčią smuikininkę, griežinčią nuostabią melodiją. Tikrai, širdį sujudino. Įdėjau porą eurų ir atrodo, kad pačiai smuikininkei širdį sujudinau. Dar šiek tiek paklausęs, nuėjau link sekančios vietinės įžymybės – ledų. Florencijos ledai, nors ir nėra kažin kuo ypatingi ar egzotiški, turi puikų skonį, pagaminti kokybiškai ir netgi yra įperkami. Tokią karštą vasaros dieną paragauti tokių skanių ledų yra tiesiog pasaka, rekomenduoju visiems.

Viešbutyje mūsų laukė neįkvepianti vakarienė. Atrodo panašu į guliašą ir kvepia ne kaip, tačiau valgyti norisi, tai ir valgai. Prieš einant gult šaunusis gidas perspėjo, kad pusryčiai bus pusę šešių. Taip pat perspėjo, kad pusryčiai pagal Italų tradiciją – nebus sotūs.

Žinoma, gidas nemelavo. Nors tikrai nesitikėjau porcijos kaip Lietuvoje man įprastan- kelių sumuštinių, blynų ir dar kavos, viešbutis sugebėjo nuvilti. Pusė mažo į delną telpančio skrebučio ir pakelio su vyšnia tikrai neužteko. Pakelio nereikia valgyti, jame džemas, kurį tepi ant tų trupinių, kuriuos jie vadina skrebučiu. Amt, ir nėra to skrebučio su bjauriu džemu. Sotus. Galėsi dar pusę dienos nevalgyti.

Vėliau važiavome link kelionės pažibos, didžiosios Romos. Milžiniška, tūkstančius metų gyvavusi Europos pažiba, pripildyta eismo spūsčių, spąstų turistams ir senų griuvėsių, kurių spoksoti kasmet važiuoja šimtai tūkstančių. Nors eismo spūstys nėra tokios milžiniškos, kaip kituose pasaulio didmiesčiuose, pavyzdžiui Niujorke ar Tokijuje, keliasdešimt minučių nevažiuojant pralaukti visgi teks. Matyt, esminis skirtumas tarp šių didmiesčių ir Romos yra tas, jog daug daugiau žmonių renkasi dvirates transporto priemones – motociklus ar dviračius. Taip pat labiau išvystytas viešasis transportas. Na, spąstų turistams žymiose vietose visada buvo ir bus. Kaip kad ir restoranas, siūlantis neįtikėtinai mažas kainas. Įeini, pavalgai, o sąskaita ateina milžiniška. Pasirodo Italijoje vyrauja mada, jog kiekvienas restoranas turi daugybę paslėptų mokesčių: stalelio mokestis, patarnavimo mokestis, privalomi arbatpinigai ir t.t. Dauguma naujų restoranų pasirenka labiau sąžiningą būdą prisivilioti klientus ir skelbia, jog neturi jokių mokesčių ir dėl to mokėsi tiek, už kiek pavalgai. Na, o senų griuvėsių eina pažiūrėti visi, tai nuėjau ir aš. Spoksojau į tuos akmenis, bet kažin kokio ypatingo džiaugsmo nepatyriau. Tiesa, šiek tiek linksmiau buvo Koliziejuje, kuris po daugybės gaisrų ir bandymų sugriauti, vis dar stovi. Prie jo stovi ir krūva pardavėjų, laukiančių patiklesnio taikinio. Tiesa, šie neprekiavo neoriginaliais laikrodžiais, o pažintinėmis knygelėmis apie Romą arba Italiją. Sumaniau vieną nupirkti, parodyt namiškiams kur buvau. Priėjus prie vieno prekystalio, atrodo, rumunų kilmės pardavėjas šauktelėjo: „Draugas mano! Sveikas, iš kur būsi?“

Dieve mano, tik ne vėl… Vėl paminėjau Lietuvą ir jau norėjau sakyti, kad jis jos greičiausiai nėra girdėjęs, kai šis suriko: „Lithuania? Lietuva? Vilnius, Kaunas, prisimenu, drauge mano!“. Tiesa, iš veido neatrodė itin patenkintas, matyt žino, jog lietuviai mėgsta derėtis ir žino pinigų vertę. Kai paklausiau, ar gaučiau bent mažą nuolaidą, pasikeitė ir jo tonas. Pardavėjas tvirtai ir tyliai pareiškė: jokių nuolaidų. Ką padarysi, teks pirkti pilna kaina.

Vakare nuvažiom kelioliką kilometrų į vakarus nuo Romos, pasak gido, ten viešbučiai pigesni, o vaizdas gražesnis.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>