Iš tiesų, gidas nemelavo. Pavažiavus šiek tiek tolėliau nuo Romos atsivėrė fantastiškas vaizdas – kruopščiai prižiūrėtas paplūdimys. Nors maudytis nebuvo patartina, juk vis dėlto naktis, tolėliau matėsi ir keletas vietinių drąsuolių, kurie, neklausydami sveiko proto, linksmai pliuškenosi vandenyje. Vakarienė dar nebuvo paruošta, taigi turėjome laiko pabūti prie paplūdimio. Tiesa, priešingai nei bet kuriame kitame užmiesčio kurorte, naktį čia tiesiog verda gyvenimas. Panašiai kaip itališkas kraujas. Neoninės iškabos, siūlančios parduotuves, restoranėliai, skaniai kvepiantys su neskaniomis kainomis ir žinoma gatvės prekeiviai. Kadangi neonas lietuvių netraukia, o restoranai netraukia lietuvių kišenių, tenka maloniai bendrauti su gatvės prekeiviais. Žinojau, kad jie man nieko neįsiūlys, nesvar… bac! ir jau turiu niekutį už porą eurų. Staigiai supratau, kad italai moka įtikinėti. Bet ar jie moka gaminti?
Viešbutyje mus pasitiko malonus kvapas. Iš pat pradžių net negalėjau patikėti: MAKARONAI? Atrodo, kad niekada nesulauksiu šio „firminio“ Italijos patiekalo. Esu ragavęs dešimtis skirtingų rūšių makaronų įvairiose pasaulio šalyse su įvairiais paruošimo stiliais. Vis dėlto Italija sugebėjo nustebinti.
Vos neišspjoviau makaronų. Nežinau kodėl, bet atrodė, jog viešbutis aptemo, stalas pradėjo klibėti, o žmonės piktėti. Tiesa, kiti mano bendrakeleiviai nieko nemanydami toliau kirto pilką masę, kurią gidas pavadino makaronais. Jei padažas atrodo, kad buvo gamintas dar Musolinio laikais, tai „makaronai“ puode praleido keturiskart ilgiau. Aišku, esu ne toks kvailas (ir dar lietuvis!), taigi maisto neišmesiu, teks valgyti, ypač, nes žinau, jog kitą rytą gausiu tik skrebutį su džemu. Suvalgęs tai, ką šefas Gordonas Ramzis pavadintų „Baisiausia tragedija nuo Antrojo Pasaulinio Karo“, kritau į viešbučio lovą.
Gražusis viešbutis mums padarė milžinišką paslaugą ir nedavė makaronų. Laimingesnis būti tikrai negalėjau. Bet vėlgi, buvau nustebintas. Vietoj skrebučio ir vyšnios skonio džemo gavom skrebutį, ir du pakelius džemo! Vienas buvo vyšnių, kitas obuolių skonio. Atrodo šiuo nuostabiu gestu viešbutis bando atsipirkti už patirtį, kuri prilygtų nebent viduramžių kankinimui. Taigi, būrelis lietuvių su vienu pakeliu džemo kišenėje (vieno pakelio pilnai užteko skrebučiui, bet juk neišmesi) sėdo į autobusą ir nuvažiavo pabaigti savo pasimatymo su Roma. Na, iš tiesų, be griuvėsių Romoje tiek daug likę nebuvo. Pamatėme negyvų statulų, gyvų statulų, (tiesa, šį kartą be čigonių – konkurentų) ir maždaug tris valandas transporto spūsčių. Taip pat buvome prekybos centre, kuris šiek tiek nuvylė. Atrodo, Romoje viskas taip didinga, net „supermarketas“ bus kitoks, bet ne, jis toks pat, kaip ir Lietuvoje. Nei magiškas, nei stebuklingas. Ir kainos tokios pat baisios, ir kava ten tokia pat šlykšti. Nuvylė, nuvylė.
Romoje nenuvylė tik Vatikanas. Nuostabi valstybė-miestas, stebinanti savo išpuoselėta kultūra ir tradicijų laikymu. Beveik jokių gatvės prekeivių (Italijoje tai milžiniška retenybė), gražiai išvalytos gatvės ir nulis mašinų. Vatikano muziejus – stulbinantis ir manau kiekvienas Italijoje turėtų jį pamatyti. Šv. Petro aikštė didžiulė ir tikrai įspūdinga, o jos bazilika atima žadą. Tiesa, Vatikane nepatyriau tiek daug kulinarinės kultūros – neradau nė vieno restorano.
Taip pat apsilankėme kitoje liliputinėje valstybėje – San Marine. Vėlgi, buvau ypatingai nustebintas. San Marinas žinomas kaip Europos istorinių ginklų sostinė – kalavijai, kuokos, arbaletai, koviniai peiliai, skydai – pasijauti lyg kokioje tvirtovėje. Prie įspūdžio taip pat prisideda ir tai, kad norint patekti į San Mariną reikia važiuoti į didelį kalną. Vaizdas iš San Marino užgniaužia kvapą – ši valstybė tikrai ypatinga. Ypatinga ir ten esanti ginklų kontrolė, kurios beveik nėra. Lyg niekur nieko galima įsigyti pagaląstą kardą ar peilį, kuris Lietuvoje būtų laikomas šaltuoju ginklu. Taip pat San Marine yra ir kankinimų muziejus, tačiau dėl laiko trūkumo į jį patekti nespėjau.
Kita stotelė – Neapolis (Napoli). Visi atrodėme linksmi, išskyrus gidą. Kažkaip keista, visą kelionę trykštantis energija ir džiaugsmu vedlys staiga susitraukė ir nutaisė rūškaną miną. Po to kai autobusas nustojo klausytis ir dainuoti Itališkas dainas, kurios susideda iš dviejų mums nesuprantamų žodžių, gidas pareiškė – būkite atsargūs, Neapolis svetimų išskėstomis rankomis nepriima. Pasak jo, turistai dažnai būna apvogiami, apgaunami ar net užpuolami. Taip pat perspėjo – žiūrėkit, kur statot kojas. Italai, atrodo, visą gėda palieka Romoje ir pila visas šiukšles, atliekas ar nuotekas tiesiai ant gatvės. Būna ir ant turistų. Bet svarbiausia – nevalgykit vaisių nuo medžių. Tiesą pasakius, šis perspėjimas nustebino. Paklausus, ar vietiniai nesitaiko, kai kažkas skabo jų vaisius, gidas pagaliau nusišypsojo ir pasakė: „Jei vaisiai būtų valgomi, tai neapoliečiai seniai juos būtų nuskabę“. Pasirodo, kad visi medžiai, pasodinti Neapolyje, yra dekoratyviniai. Patys medžiai ir jų vaisiai atrodo gražiai, jų vaisiai atrodo gražūs ir sultingi. Tačiau taip tik atrodo prieš apelsiną įsidedant į burną. Vaisius ne tik sausas, bet dar ir kartus. Bet net ir tai ne baisiausia. Visi šie apelsinmedžiai ir kiti vaismedžiai sodinami norint pakelti itin prastą miesto įvaizdį. Kad šie medžiai būtų gražūs, perkami pigesni dekoratyviniai vaismedžiai, kurių apelsinai ar obuoliai yra beveik nevalgomi. Tačiau jei tuos medžius visi sodins sode, niekas nematys pakelto miesto įvaizdžio, taigi apelsinmedžiai ir obelys sodinami prie kelio, kur mašinos ir autobusai važiuoja dieną naktį. Taigi, buvo daugybė nutikimų, kai koks bukesnis turistas sugalvojo pasivaišinti ir nusinuodijo. Tokiems tenka atostogas praleistis ligoninėje. Apsuptiems italų daktarų. Ir italų gatvės prekeivių.
Apvaikštinėję vietos įžymybes, kurios per daug neįdomios, kad jas talpintume į kulinarinį tinklaraštį, puolėme krimsti vietos užkandžių. Kažinkokie mėsos vyniotiniai ant pagaliuko itin nenustebino nei skonio receptorių, nei skrandžio, bet daugiau ko nors iš tikro ten negausi. Prie mūsų buvo prikibęs dar vienas gatvės prekybininkas, pardavinėjęs atvirukus. Tiesa, jis buvo pažįstamas su mūsų gerbiamuoju gidu, todėl gavo dosnią reklamos porciją. Matyt reklama buvo veiksminga nes aplink prekeivį susirinko didelis būrys atviručių ištroškusių lietuvių, kurie patraukė vietinės policijos dėmesį. Džiaugęsis lietuviais prekeivis taip neapsidžiaugė policija, kuri vargšelį nuvijo. Perspėję mus, kad gatvės prekeiviai verslu užsiima nelegaliai, policininkai lietuvius paleido. Keista, nes, pavyzdžiui, Romoje, gatvės prekeiviai itin dažnai samdomi. Atrodo, gatvės prekeiviai dar labiau smukdo jau ir taip prastą Neapolio įvaizdį.
Toliau važiavome į Pompėją – Italijos griuvėsių sostinę. Nors nesu itin sužavėtas žiūrėti į tūkstančių metų senumo akmens gabalus, ši vieta verčia pagalvoti. Gal ir mes vieną dieną tebūsime akmens gabalai kažkieno muziejuje? Gal ir tie makaronai, kurie nepanoro pasilikti mano skrandyje, vieną dieną bus stebimi ir jais bus grožimasi. Ne, greičiausiai ne.
Pompėjoje mus užklupo pirmasis priminimas apie Lietuvą – lietus. Užklupti nepasiruošę, būrelis turistų tuoj pat puolė slėptis po tais pačiais griuvėsiais, kurių taip nevalia liesti. Tiesa, garsiosios Vezuvijaus picos paragauti neteko, pasitenkinti reikėjo sumuštiniais iš namų ir tuo likusiu pakeliu džemo.
Grįžome į viešbutį, pavalgėme gana sočią vakarienę, kurios tiksliai neprisimenu, ir ėjome gult. Negaliu prisiminti būtent ką valgėme, matyt makaronai pakirto ne tik mano sveikatą, bet ir atmintį, tačiau turiu pasakyti, jog viešbučio maistas ne itin nustebino.
Kitas lietuvių turistų tikslas – Venecija. Kitas mano tikslas – lazanija. Antrasis iš dviejų išgirtųjų Italijos kulinarinių šedevrų, kuris, tikiuosi, neprivers manęs ištuštinti savo skrandžio turinio greičiau nei galiu pasakyti „Atrodo Lietuvoj skanesni…“.
Venecija mus pasitiko išskėstomis rankomis. Pataikėme kaip tik į tą sezoną, kada Venecija neturi savo „specifinio“ kvapo. Orai taip pat pragiedrėjo, taigi, nuotaikos buvo puikios. Apsipirkus įvairiais žymiais suvenyrais, laikas buvo paragauti žymiosios lazanijos. Bet visų pirma reikėjo rasti restoraną… Restoranų Venecijoje tikrai netrūko, tačiau visi atrodo gana brangūs. Man bestebint vieno maloniai atrodančio restorano pakabinto ant sienos meniu, simpatiška italė padavėja pakvietė mane į vidų, siūlė nekaisti lauke, restorane vėsu, yra šaltų gėrimų. Pradžioje spyriojausi, tačiau kai ji ištarė tris stebuklingus žodžius „nėra paslėptų mokesčių“, įpuoliau greičiau nei lenkas į Vilnių. Restoranas buvo gana gerai prižiūrėtas, maistas gaminamas prie žmonių akių, o muzika gana santūri. Lygiai toks, koks man patinka. Meniu nebuvo ypatingas, bet ir ne prastas. Užsisakiau porciją lazanijos, deserto ir gėrimų. Lazaniją atnešė gana greitai. Tiesa, vadinti tai, ką man atnešė „Lazanija“ būtų neteisinga. Labiau tiktų Ambrozija, dievų maistas. Skonis tiesiog nuostabus. Pati lazanija tirpsta burnoje, švelni tekstūra ir malonus aromatas tiesiog padvigubina įspūdį. „Sukirtau“ ją su malonumu. Nors ta lazanija nebuvo labai didelė, tačiau skonis jos buvo pasakiškas, o kaina visai priimtina, vos 20 litų. A, štai ir sąskaita. Viso keturiasdešimt keli litai. Hm, gal ir neblogai. Pala, litai? O juk ne eu – DIEVE BRANGUS, AR AŠ KĄ TIK SUMOKĖJAU VIRŠ ŠIMTO LITŲ UŽ LAZANIJĄ?! Lyg su plyta per galvą gavęs susimokėjau ir lyg zombis išėjau lauk. Bandžiau save guosti. Juk tokios lazanijos gal net gyvenime neragausiu. Bet tų pinigų taip pat nematysiu…
Taip buvo paskutinė diena Italijoje. Nakvynei grįžom į tą patį Slovėnijos miestą.
Viešbutyje beveik nieko nemačiau. Akys blausios, mintys nenuoseklios. Vis matau neaiškius makaronų ir lazanijos kontūrus. Esu girdėjęs apie PTSD (Posttraumatic stress disorder), po tragiškų išgyvenimų, pavyzdžiui karo siaubų, patiriamą būseną, kada sergantysis vis prisimena ir išgyvena tą įvykį. Niekada nemaniau kad man pačiam tai teks patirti. Na, greičiau šiek tiek kitokią PSTD versiją – Posttraumatic spaghetti disorder.
Tą naktį sapnavau skraidantį spagečių monstrą.
Pabudęs, šaltu vandeniu atsiprausiau veidą. Suvalgiau dar pusę pakelio dantų pastos, kad tik pamirščiau tą siaubingą beskonybę…
Autobuse nuotaikos neblogos. Liūdna, nes paliekame įspūdžių pilną Italiją… Džiugu, nes grįžtam pas artimuosius. Į Lietuvą. Kur maistas nesiekia triženklių kainų.