Pica Margarita

Jei reiktų parinkti simbolius, tiksliausiai apibūdinančius Italiją, daugelis nė nemirkteldamas pirmiausiai paminėtų picą. Italų emigrantų į Ameriką atvežtas patiekalas per eilę metų tiek pasikeitė, kad, ko gero, kojos iš savo gimtojo Neapolio neiškėlęs italas, dabar jos net nepažintų.  Senosiose Neapolio picerijose kepamos vos keleto rūšių picos: „Marinara“ (pomidorų pasta , česnakai), „Neapolitana” (pomidorai, sardinės, mozarela, raudonėlis) „4 formaggi“ (sūriai: „Provolon’e“, „Parmigiano“, „Groviera“, „Pecorino“ ir pomidorai) ir, žinoma „Margherita“. Pirmoji „Margarita“ iškepta 1889 m. karalienės Margaritos Savojietės apsilankymo Neapoyje proga. Ši pica itališka ne tik savo kilme, bet ir koloritu – raudoni pomidorai, balta mozarela ir žali bazilikų lapeliai simbolizavo Italijos trispalvę. Kelių rūšių mėsos ant picos italai net sapnuose neregėjo…

Beje, italai sako, kad namuose picos išsikepti neįmanoma – tam reikalinga malkomis kūrenama krosnis, kurioje palaikoma labai aukšta temperatūra, todėl tikri italai picos valgyti eina į picerijas. Mums iki Italijos kiek toloka, tad belieka  pasiraityti rankoves ir kibti į darbą – šiandien kepsime tikrą „Margaritą“.

REIKĖS.
500g miltų
200g vandens
2 šaukšteliai cukraus
2 šaukšteliai druskos
mielių (pagal miltų kiekį)
skardinės konservuotų pomidorų
mozzarella sūrio

GAMINIMAS. 8 žingsniai

1. Pomidorų padažo virimas.
Jei neapolietis picų kepėjas pamatytų jus pilantį ant picos  sintetinį pomidorų padažą (kečiupą), jį greičiausiai ištiktų infarktas. Neapolyje picos paplotis ištepamas trintų pomidorų tyre (pačios reikliausios picerijos naudoja tik Vezuvijaus šlaituose užaugintus pomidorus). Mes, deja, tokios prabangos neturime, bet galime patys išsivirti sveiko pomidorų padažo: konservuotus pomidorus su sultimis supilti į puodą, susmulkinti (galima ir blenderiu) ir virti nuolat pamaišant, kol išgaruos skysčio perteklius. 

2. Tešlos ruošimas: pusę nurodyto kiekio miltų, cukrų, druską, mieles sumaišyti ir užpilti  šiltu vandeniu. Viską gerai išmaišyti, uždengti rankšluostėliu  ir porai valandų padėti šiltai, kad savo darbą atliktų mielės.

3. Į pakilusią masę sudėti likusius miltus ir minkyti tešlą, kol ji bus vientisa. Tešla turi būti minkšta ir elastinga, tarsi gerai išminkytas plastelinas, o jei ji kietoka, galima įpilti šlakelį šilto vandens.

4. Išminkytą tešlą apdengti rankšluostuku ir vėl padėti į šiltą vietą porai – trejetui valandų, kad pakiltų.

5. Atsipjauti tešlos gabalėlį, išploti jį rankomis ir po to kočioti. Jei norite laikytis neapolietiškos picos kepimo taisyklių, tai suformuotas tešlos paplotėlis turėtų būti 3 mm storio ir maždaug 35 cm skersmens.

6. Būtų idealu bent 15 minučių  iškočiotą paplotį vėl palaikyti šiltai, kad pakiltų.

7. Aptepti išvirtu  pomidorų padažu, išdėlioti mozarelos sūrio gabalėlius, apšlakstyti alyvuogių aliejumi ir papuošti keliais baziliko lapeliais.

8. Picą pašauti į įkaitintą orkaitę ( 200 laipsnių). Kepti, kol krašteliai paruduos, o sūris išsilydys – apie 5-10 min. Tikra pica kepama tik malkomis kūrenamoje krosnyje, kur temperatūra  siekia 485°C, o kepimo laikas – apie 90 sekundžių. Namie tokių krosnių net italai neturi, bet reikia žinoti, svarbiausia kepant picą – didelis karštis ir trumpas laikas, kitaip padas bus sudžiūvęs.

Buon appetito!