Kiek gylio ir prasmės suteikia mūsų gyvenimams į juos ateinantys? Vienų pasirodymas trenkia tarsi žaibas – ryškiai, garsiai. Bet trumpai. Kiti gyvena šalia mūsų tyliai. Tik kažkodėl, būdamas dideliame būryje, nejučiomis nori atsistoti arčiau tokio žmogaus, pagauti jo žvilgsnį, pamatyti pritariantį linktelėjimą. Ir gal tik vėliau supranti, kodėl tas žmogus kitoks. Jis švyti – ramia, tylia, bet nepaliaujamai srūvančia šviesa. Ir tada norisi į supantį pasaulį žiūrėti jo akimis, gerti iš tų pačių versmių. Savomis tampa jo vertybės, imi girdėti, apie ką jis tyli ir išmoksti imti tai, ką jis dalina. Tu keitiesi – tampi atspindžiu ir tuomet pats imi skleisti šviesą.
Į pasimatymą virtuvėje Laura kviečia rusų kalbos ir literatūros mokytoją Iriną. Nes būnant šalia jos paprasti dalykai tampa nepaprastais.
[Best_Wordpress_Gallery gallery_type=“thumbnails“ theme_id=“1″ gallery_id=“5″ sort_by=“order“ image_column_number=“5″ images_per_page=“30″ image_title=“undefined“ image_enable_page=“1″ thumb_width=“180″ thumb_height=“90″ popup_width=“800″ popup_height=“500″ popup_effect=“none“ popup_interval=“5″ popup_enable_filmstrip=“1″ popup_filmstrip_height=“70″ popup_enable_ctrl_btn=“1″ popup_enable_fullscreen=“1″ popup_enable_comment=“1″ popup_enable_facebook=“1″ popup_enable_twitter=“1″ popup_enable_google=“1″ watermark_type=“none“ watermark_link=“0″]